Kipras. Pirma dalis

Ilgai teko virškinti įspūdžius patirtus Kipre,bet jie jau apšlifuoti, pagražinti ir paruošti jums. Gero skaitymo.

Lygiai prieš metus, keturioms dienoms buvau išvykęs į Romą. Tiems kam prasčiau su geografija pasakysiu, kad Roma – tai toks miestas apie 2000 km į pietvakarius nutolęs nuo Vilniaus. Jis yra tokios šalies, pavadinimu, Italija didžiausias miestas, o kad įrodyčiau, kad tikrai didžiausias, tai įsivaizduokit, kad jis toks didelis, kad jame telpa kita VALSTYBĖ. Roma, yra pats didžiausias miestas pasaulyje, nes daugiau jokiame mieste visa šalis netelpa.

Žinau, kad nesuprantat prie ko čia dabar ta Roma. O ji prie to, kad ten buvau buvo žiema, o kadangi esu sveikuolis, tai mėgstu žiemą išsimaudyti jūroje. Bet kadangi buvo Vasaris, tai vanduo buvo pernelyg šaltas kad maudyčiausi, tai atidėjau tai kitiems metams.

Ilgai sukau galvą ką čia sugalvojus, kad nelikčiau neįvykdęs planų ir priėjau tokį sprendimą. Sugalvojau, kad reikia varyti ne į pietvakarius, o tiesiu taikymu į pietus ir ne 2000 km, o visus 3000. Paskaičiavęs mastelį ir pasidėjęs liniuotę ant žemėlapio sukinėjau ją visaip, kol galiausiai užkliuvau už vienos salos viduržemio vandenyne.

Čia iškilo kita problema. Su Roma buvo viskas gerai, ji žemyne, o kaip nuvaryti į salą? Gerai, kad radau pigius lėktuvo bilietus.

Kaip avantiūrų mėgėjas (ne veltui taip vadinasi ir puslapis(tikrai ne veltui. Domenas .lt metams kainuoja 30lt)) pasismaginimui paėmiau vieną labai mažai pažįstamą žmogų ir vieną kurį pirmą kartą pamačiau jau ne Lietuvoje.

Kadangi į Paphosą tiesiogiai iš Vilniaus lėktuvai neskraido, tai varėm į Oslą (tik paskui sužinojom, kad skrenda iš Kauno). Ten pamačiau tai ko dar nebuvau matęs ir su kuo keliausiu visą kelionę. Fair enough. Susitikom, susipažinom palaukėm kito skrydžio ir jau Kipre. Po 14 valandų.

Kai atskridom buvo apie 12:00 AM vietos laiku. Nusifotkinom prie palmių, paėjom kelis km, pasistatėm palapinę ir miegojom (kas miegojo, o kas ne. Sunkiausia buvo miegoti trims dvivietėj palapinėj, bet ne tai, kad trūktų vietos… Mama mane nuo mažens išmokė saugoti savo daiktus, tai negalėjau miegot kai žinojau, kad net 2 žmonės esantys palapinės viduj bet kurią minutę gali mane „apšvarinti“). Ryte pamačiau, kad niekas nedingo, tai pradėjau bendrakeleiviais labiau pasitikėti.

Pirmą dieną varėm į Paphosą. Nutranzavom be komplikacijų – 10km su 3 ar 4 automobiliais. Vežė visi, nors ir po 300 metrų. Tada nemažai vaikščiojom po seną ir labai apgriuvusį miestą, nelabai supratau kodėl jam „UNESCO World Heritage“ vardas suteiktas, nes viskas kas ten buvo buvo nuolaužų krūvos.

Labai priminė jau matytus vaizdus Romoje.

„Nežinau ko ten žmonės eina, ir dar pinigus moka. Aš nėjau.“

Pasivaikščioję tarp griuvėsių, vangiai, kokias 2 valandas žiūrėjom į jūrą. Buvo nepakartojama, tokios jūros savo akimis dar nebuvau regėjęs. Šiaip ji mane labai priminė matytą Baltiją, Viduržemio jūra buvo šiek tiek šiltesnė ir mažiau prišikta.

Ne veltui sako: „Geriausios mintys kyla žiūrint į jūrą“. Mums irgi kilo geniali idėja, nuvarėm į supermarketą nusipirkti kelioninių dujų ir grikių. Ėdėm visą kelionę ir dar namo parsivežėm. Tikrai nesiruošėm išsižadėti savo tėvynės maisto, jokių būdu į burną nutarėm nedėti nei populiarių Turkiškų kebabų, nei ne ką mažiau gundančios Graikiškos virtuvės, su visom Poseidono prismeigtom jūros gėrybėm ir visais kitais skanėstais.

Tiesa nesusilaikėm ir po kebabą sukapojom. Bet ankoks čia nusikaltimas, ir Vilniui kebabus valgau, o tie kur ant Tauro kalno be abejonės daug kartų skanesni.

Po to varėm į Avakas Gorge, nu tipo tokį upės išgraužtą tarpeklį, kaip kanjoną tik mažesnį. Jau tada pradėjau įžvelgti kipriečių klastą. Kai buvau Columbia River Gorge (Čia toks šalia Portlando,OR) tai upėj buvo vandens ir dar nemažai. Buvo ir krioklių ir tiltelių ir kitokio stuff, nu va kaip čia.

„Aš tas mėlynas ant liepto. Šiaip tas krioklys daug didesnis, bet Instagram nukirpo visą apačią, nes visi laikina tik kvadratinius paveiksliukus.“

O ten nebuvo nieko, upės be vandens, kalnai kažkokie nedideli, krioklių šniokštimo negirdėti, tiltelio nei vieno, tik daug akmenų, purvo, ir keli suoliukai. Kad nesakytumėt, kad meluoju va žiūrėkit.

„Čia viena iš keliauninkų. Žodžiu nevarykit po purvynus su inkariukais ir sijonu, nes per akmenis sunku šokinėt ir dar inkariukai susitepa“

Jaučiausi apgautas. Grįžom iki jūros ir nekokiom nuotaikom ėjom miegot. Ant tiek ne nuotaikoj buvau, kad net dujas biški ne taip pradūriau…

Kipras. Antra dalis

Ankstesnis

Sautamptonas

Sekantis

Kipras: gamtos grožis ir miegančio kaimo idilė

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.